Pagalba socialinio būsto renovacijai

Sveiki. Kreipiuosi į draugus ir pažįstamus. Niekada nemaniau, kad prašysiu pagalbos, bet šiuo metu esu priversta tai daryti. Esu vieniša mama ir turiu dukrą, kuri su manimi leidžia 50% laiko, o likusį su tėčiu. Šiuo metu dirbti neišeina, nes dukrytė neina į darželį, o suderinti valandas sunku, bet aš stengiuosi ir ieškau darbo. Gavome socialinį būstą, kuris yra absoliučiai kraupios stadijos. Nei vandens, nei elektros, nei šildymo. Mums reikia šią vietą paversti namais! Būčiau be galo dėkinga kiekvienam prisidėjusiam.

Kas nežino mano gyvenimo istorijos- paliksiu čia.

Noriu pasidalinti savo situacija, kuri apvertė mano gyvenimą 180 laipsnių kampu amžiams. Manau, jog viešinti tokias istorijas būtina, kad kiti galėtų iš to pasimokyti, atkreiptų dėmesį į raudonas vėliavas ir nenukentėtų.

Mano istorija prasidėjo dar prieš 4 metus, 2020 metais. Kai susipažinom su vyru, jis buvo atviras ir pasakė, kad turi reikalų su teisėsauga. Papasakojo, kad jo buvusi draugė, su kuria santykiuose buvo 4-5 metus, skiriantis parašė pareiškimą, kad jis paplatino gan intymias jos nuotraukas 10 žmonių ir bandė pirkti telefoną per jos “amazon” paskyrą. Kodėl? Todėl, kad ji susirado naują partnerį.

O, bet, tačiau - jis visada dievagojosi, kad tai jis nekaltas, kad yra bereikalingai kaltinamas ir čia ji jam “specialiai” taip daro. Mane jis ir jo visa šeima taip įtikino, kad jis toks nekaltas! (Gaila tuo metu nesugalvojau paklausyti jo ex draugės versijos,nes visada girdėjau tik vieną iš jų pusės)…kokia ji buvo jam bloga, kaip mama ją tiesiogine ta žodžio prasme užgauliojo ir kaip neva ji juo naudojosi dėl pinigų, tačiau tuo metu dar nieko neįtardama, pagalvojau: “hmm, nu labai nesmagu ir nefaina, bet čia ne mano reikalas, pažiūrėkim kaip jis elgsis su manim.”

Pradžia buvo gan graži, gėlės, šokoladai, dėmesys. Dėl jo apsisprendžiau kraustytis į Sheffield ir surizikuoti,kadangi kaip ir minėjau, pradžia buvo tikrai graži. Vyras vis kalbėdavo apie šeimą, kaip svajoja turėti vaikų (tuo metu dar nesupratau, kad greičiausiai vaiko norėjo tam, kad gautų trumpesnę bausmę kalėjime, bet iki to dar prieisiu). Aš taip pat visada norėjau šeimos, svajojau ir įsivaizdavau: jei turėsiu mergytę, ruošiu kambarį ir pirksiu rožinės spalvos rūbelius. Jei berniukas - mėlynus. Nuo pat pradžių vyro šeimoj niekada nepritapau, visada buvau ir jaučiausi kitokia. Vyro mama visada buvo labai kontroliuojanti, kišdavosi į santykius ir vos ne kas dieną bendraudavo su mano vyru, siuntinėdavo jam žinutes, kad aš jam nepakankamai gera, kad aš atėjau, kaip ji mėgdavo sakyti-“ant gatavo”, vis kas nors užkliūdavo. Mane versdavo jaustis kalta, kad aš atsikėliau gyventi pas jos sūnų! O kodėl? Todėl, nes ji jam davė nemažai pinigų išsimokėti “mortgage”(būsto paskolą),todėl visada jautėsi, kad ne kita moteris čia namų šeimininkė, tik ji ir jos sūnus. Visada buvo jausmas, kad “už mane mano sūnui geresnės nebus”. Taip laikui bėgant prasidėjo pykčiai dėl jo mamos įsiterpimo. Mes visada buvome :Aš, vyras ir vyro mama. Ir dar kartais sesuo, kuri gyveno vos per gatvę nuo mūsų. Kartais jai atvažiuojant ji perstatydavo virtuvėj puodelius, kiemelyje perstatinėdavo mano pasodintas gėles. Su vyru kalbėjom apie tai ne kartą, bet jis sakydavo :”taigi išvažiuos ir galėsi vėl persidėliot”, nes jam tai atrodė natūralu.

Su jo šeima didelio ryšio niekada nepalaikiau, vien todėl, kaip nuo pat pradžių jie nepriėmė manęs į šeimą, nes aš buvau bemokslė, (nebaigus universiteto, nors mano vyras jo irgi nebaigęs) iš nepilnavertės šeimos, nes mano tėvai jau daug metų išsiskyrę ir dar visokios smulkmenos. Nepritapau, nes viskas ką jie mėgdavo daryti, tai apšnekinėti giminaičius, pažįstamus ir tikrai per 4 metus nebuvau girdėjus, kad ką nors pagirtų. Kokie visi blogi, nevykėliai ir pan. Kas kiek uždirba, kas kiek neuždirba būdavo dienos aktualijos.

Kitaip sakant visada turėjau savo nuomonę ir žodį bei neleidau atsisėsti ant galvos, nes buvo bandoma oj kaip dažnai. Pykčiai gausėjo ir didėjo , vyras vis skųsdavosi mamai ir nešdavo iš šeimos absoliučiai viską. Na o viskas prasidėjo, kai pastojau…

Vaikelis nebuvo planuotas, tačiau labai laukiamas. O vyras žinojo jog norėjau dar palaukti, pakeliauti, vestuvių ir tik tada vaikų, bet jis buvo įnirtingai užsispyręs šiuo klausimu‍♀️ na ir ką, spaudimas iš šeimos kaip čia vaikas gims benkartas, juk reikia susirašyti, kad gimtų šeimoj. Anyta prieš susirašant pasisiūlė padėti suorganizuoti vestuves. Sutiko , kadangi gyvenom UK. Beplanuojant vestuves, išlįsdavo šiokių tokių niuansų, na ir pirmas toks rimtas užsipuolimas įvyko tuomet, kai mes su vyru buvom išsirinkę fotografą ir jo mamai pasirodė, per brangus (kąą, vestuvės mūsų,išlaidos mūsų, bet ji vistiek įkyriai rašinėjo savo sūnui ir siuntinėjo kitų fotografų kontaktus) ko pasekoje ir vėl susipykom su vyru, nes eilinį kartą klausoma mamos, o ne būsimos žmonos…likau išvadinta įvairiais epitetais “durnė” “counculinė” ir kita (turiu žinutes) okey, supratau, kad turiu reikalų su mamyčiuku, kuris priklausomas nuo mamos, bet vaikutis buvo pakeliui ir nusprendžiau nesiskirti , nes tuo metu su vyru daug kalbėjomės, jis pažadėjo, kad jo būsima šeima jam bus prioritetas, o ne ta šeima iš kurios atėjo. Dar jo mama prieš vestuves įkišo man sutartį, kad skyrybų atveju aš nepretenduoju į namą. Na ką įvyko vestuvės, o tada prasidėjo pasakymai “tai jau vistiek žmona, kam tau tos gėlės”, “man mama visada bus pirmoj vietoj, nes ji tai viena, o žmonų gali būti daug” ir panašiai (kam tada iš vis tie santykiai ir vestuvės, alioooo??!!!)

Na o dabar prasideda dar “smagesni” dalykai. Kai mažylei buvo 9 dienos Spalio pradźia, vyras išvažiuoja į teismą, oš lieku namuose, nes turi atvykti health visitor. Viduryje pokalbio į duris pabeldžia vyro sesuo su vyru ir sako -:”L******* negrįš, nes jį uždarė”. Tai va, man šokas, aš aišku į ašaras, nes visą laiką buvau mulkinama, jog tai ne jo kaltė (mhm,šventas naivume) , galvoju kaip gi aš viena susitvarkysiu. Nu ir praėjo trys mėnesiai, kai aš visai viena, su naujagimiu rankoj, kuo puikiausiai susitvarkiau, namuose buvo šventa ramybė, be pykčių, be dramų. Tarp kitko, jo mama atvažiavo man padėti, nors pagalbos nelabai sulaukiau, gal tik pirmas kelias savaites, kai reikėdavo nubėgti į paštą ir kelis kartus buvo atnešusi valgyti (valio, nors vienas sveikintinas dalykas). Iš tiesų manau jai nelabai aš rūpėjau, ji tiesiog laukė savo sūnelio, kol bus paleistas į laisvę. Be to, jo sesuo man grąsino ”jeigu kam nors prasitarsi, kad L***** sėdėjo kalėjime tai tau bus blogai”.

Žinoma, bausmė buvo sutrumpinta tik iki 3 mėnesių ir po to laukė metus laiko probacija. Visus tris mėnesius lankėme jį Doncaster kalėjime, meldžiau ir linkėjau jam gero, kada vaiko tėtis grįš namo. Ir pasigailėjau. Viskas pradėjo dar labiau blogėti grįžus į laisvę. Prasidėjo pretenzijos, klausimai “nu tai kada eisi dirbt?” , prasidėjo “karaliavimas” namuose. Viskas ką bedarydavau būdavo blogai. Neduok dieve Aria ištepdavo kilimą mano kosmetika - skandalas ir rėkimas. Ne duok dieve padarydavo sysių nuėmus pampersą - antras skandalas, tarsi aš būčiau kalta ir jog esu kažkoks šūdo gabalas, gyvenantis pas jį. Taip taip, net arbatos (netyčia) išpilti negalėdavau, nes namuose būdavo baimės jausmas, kad pirmiausia aprėks, o tada viską lėks skųstis mamai arba sesei, tad manau galite tik įsivaizduoti koks vyras buvo “delavaras”,žinodamas, kad aplink neturiu nei šeimos, nei draugų. Vienu žodžiu, bet kokia menka smulkmena - ir liksi kalta. Su vaiku būdavau aš, nes vyras net ir grįžęs po darbo išvažiuodavo į sporto salę ir neužsiimdavo. Maitinau mergytę iki 15 mėnesių, maudydavau, kirpdavau nagus, ko mano vyras nebuvo daręs NEI KARTO!!! Viską ko reikėjo mergytei, esu supirkus iš savo sąskaitos, jis nėra nupirkęs jai rūbelių. Net spintą, į vaiko kambarį pirkau aš iš savo sąskaitos. Absurdas!!!! Bet dabar čia tik smulkmena, tuoj prieisiu prie pačios baisiausios dienos savo gyvenime.

Na ir taurė taip diena iš dienos pildėsi, kol vieną dieną vyro sesuo su vyru neapsisprendė parduoti savo 3 namų ir išvykti į Lietuvą įsivaikinti vaiko, kadangi UK jų užklausą ir assessment atmetė, dėl tam tikrų priežasčių (ir man labai gerai suprantamų, nes vyro sesuo aiškiai buvo pasakiusi, kad NEKENČIA KŪDIKIŲ) (wtf, tai kam tas vaikas iš vis reikalingas?! ) ir žinot ką? Aš žinau. Dėl pinigų!!! Taip taip teisingai, dėl pinigų!!! Patys gyrėsi‍♀️‍♀️‍♀️ va toks žmonių mąstymas. Plius, užsimanė vaiko, kai Ariai buvo 4 mėnesiai, visada maniau, jog tai pavydas man! Nes turėjo n progų ir ankščiau, tai kodėl prireikė dabar? Na bet čia jau atskira tema ir tai ne mano reikalas.

Aš žinau, kad savo dukrytei buvau gera mama. Ji buvo be galo mylima, prižiūrėta, lepinama. Na ir ką vieną dieną sako ar paimsit mūsų baldus. Vyras žinoma panoro pagelbėti sesei ir aš jį supratau. PATI pasisiūliau paimti jų sofą, virtuvės įrankius ir kita. O vyras kažkodėl išvertė viską savo naudai (eilinį kartą, kokia aš bloga, neimu baldų, juk nemokama!) turbūt dar ir mama paspaudė sūnelį ir pasakė kažką panašaus kaip :-“nebandyk klausyt Ernestos, imi sesers baldus kol duoda, juk brangiai mokėjo” ar kažką panašaus. O kodėl suaugę žmonės nori užkrauti kitam atsakomybę, kai namuose pas vyrą vietos buvo tikrai mažai, plius pas mus vaikas! Juk galėjo viską tiesiog parsiduoti. Na neesmė. Va čia ir prasidėjo, kai vyras mane nustebino visom prasmėm ir leido suprasti, kad gyvenant su žmogumi, gali jo visai nepažinoti…

Visą savaitę su vyru tiesiogine ta žodžio prasme “kapojomės” dėl tų sesers baldų ir abu laikėm principą, praktiškai nekalbėjome. Aš buvau pikta, kad jis eilinį kartą klauso savo šeimos, bet ne žmonos. Jis buvo piktas, kad aš nesutikau paimti sesės kažkokio medinio staliuko daiktams sudėti. Vasario 3 diena Šeštadienio rytas 9-10 valanda. Atsikėlėm kaip įprastai, nuėjau ruošti Ariai pusryčių. Nuo pat ryto Aria verkė, man stresas, su vyru nešnekam, viskas susidėjo ir kol Aria valgė košę su rankyte visur išdrabstė košę ir aš tiesiog be jokios intencijos kiek grubiau ją ištraukiau iš kėdutės ir pastačius ant žemės pasakiau “nustok žliumbt” (prisiekiu dievu, niekada savo vaiko tyčia nei muščiau nei kaip nors kenkčiau). Viskas ok, tik vyras iš virtuvės galo rėkia :”nesveika tu pasigydyk gal” ir panaši serenada. Jis pasiemė vaiką, pamaitino ir nuėjo pas sesę (turbūt skundėsi, nežinau). Per tą laiką nuėjau paskaityti knygą. Maždaug po valandos grįžo ir vyras su dukra. Migdė pietų miego. Mergaitei viskas gerai , užmigo. Pamiegojus atsikėlė, pavalgė pietus, ėjom žaisti (dar net turiu video telefone kaip žaidžia ir kokia aktyvi mergytė), o vyras tuo tarpu valėsi dulkes, tvarkėsi namus. Po pietų pažiūrėjom laidą “farai”, nors ir toliau nekalbėjom. Atėjo vakaras ir nuėjau maudyti Arios. Atėjo vyras ir paklausė ar reikia pagalbos. Nustebau ir sakau “padėk jei nori”. Nušluostė, aprengė, aš užmigdžiau, naktį atsinešiau pas mus į lovą, na viskas lyg kaip ir įprastai, tik vis dar nekalbėjome…. Ir išaušo lemtingas Sekmadienio/ Vasario 4 rytas, kaip mano gyvenimas apsivertė 180 kampu….

Atsikėliau panašiu metu su mergyte. Nuotaikos buvo ne kokios, bet galvojau juk reikia rūpintis vaiku…dar būnant lovoj, nuėmiau jai pampersą ir nubėgau į kitą kambarį paimti švarų pampersą. Kai atėjau, mažylė buvo padariusi balutę į lovą ir vyras užkūrė pirtį. Pradėjo visa gerkle šaukti, kad aš ir vėl JO namuose darau bardaką, kad darau ką noriu. Žodžiu , vaiko prišlapinimas buvo tik pretekstas mane provokuoti ir supykdyti, bet aš jam pasakiau:” ko tu tikiesi, juk čia tik vaikas, ji dar visur prisysios ir ne tik ant čiužinio!”. Jis man atgal rėkė “eini dabar ir išvalai” dar kažką rėkė ir provokavo, bet aš tylėdama nuėjau, pasiėmiau valymo priemones ir viską išvaliau. Nesakiau nei žodžio atgal. Atėjau į virtuvę ruošti omleto buvo 9-10 ryto. Ir ką, mano vyrelis kaip tikras povas nusileidžia į apačią ir vėl burba , kad mane išprovokuotų. Vėl kalba apie santykius, rėkia kokia aš namų gadintoja, klausia kada išsikraustysiu. Ir mėto replikas “valink iš namų”, “nebenoriu su tavim gyvent”, “pavargau” ir dar kažką panašaus. O aš jam sakau:”aš niekur nesikraustysiu, visų pirma mes dar vedę ir turim vaiką, antra, jeigu mesi mane iš namų-mesk, bus tau taip, kaip buvo tavo sesei-eisim per teismus” o pasakiau taip todėl, nes jo sesuo su vyru buvo išmetę iš namų nuominininką su 5 metų berniuku. Ir praleimėjo teismą.

Anyway, taip vienas kitą keikėm ir koliojom besipykdami, kol man trūko kantrybė ir aš jį pastūmiau. Jis nenukrito, šiek tiek susvyravo ir tiek. Pasakė “nenormali kažkokia, stumdosi čia”. Atsisėdau maitinti mažylės ir paskambinau mamai papasakoti kas darosi. Aš visa apsiverkus, bemaitindama Arią pasakoju mamai kaip jis man sako p*zdint iš namų ir jog nedrįsčiau imti maisto iš šaldytuvo, nes man “nepriklauso”, “eik ir užsidirbk” ir kita. Mama susinervavus man sako :”eik dabar ir rašyk pareiškimą, kas čia per varymai iš namų!!” “Skambink policijai greičiau” ir pan. O aš mamai atgal “ nu gal tikrai reikės nueit į policiją”. Kadangi kalbėjom per video messenger skambutį, mano vyras sukinėjosi aplink ir vaikštinėjo pirmyn atgal, puikiai girdėdamas ką mes su mama kalbame. Pokalbis truko 30 min,tad maždaug po 15-20 minučių vyras pasiėmęs raktus išėjo. Dar mamai pasakiau “nu va vėl išėjo pas D***** skųstis”. Baigėsi pokalbis su mama, susitvarkiau virtuvę ir ėjau ruoštis į lauką - prapūsti galvą, įkvėpti gryno oro, susitaikysim-pagalvojau. O bet tačiau, užlipus į antrą aukštą pamačiau policijos mašiną. Man buvo šokas. Iš kart pirma mintis - mano vyro darbas.

Beldžia į duris , as su mažyle rankose, sako “do you know why we are here?” Aš jiems sakau “I don’t know really but I’m guessing it’s my husband’s job” ar kažkaip taip. Tada jie klausė kas nutiko, pasakiau jog turėjome konfliktą ir sako tikim tavimi, bet turim padaryti savo darbą, nes jo kaltinimai rimti. Paėmė vaiką iš mano rankų ir nusivedė į policijos mašiną, kur buvau išgabenta į komisariatą ir uždaryta areštinėje maždaug tarp 11:30 am iki 21:00 pm. Pasirodo, mano vyras kaltino mane už “child assault/vaiko užpuolimas/sumušimas) ir “threats to kill” mėginimas/grasinimas nužudyti”

Verkiau sėdėdama balsu ,klykiau pasikūkčiodama, galvodama už ką man ir kodėl nusipelniau, po viso šito kai mečiau jam inkarą, ėjau į teismus, palaikiau (be reikalingai!!!) ir tikėjau, kad yra vilties, jog vieną dieną jis įvertins savo šeimą ir pasikeis (dieve dieve kokia naivi). Man buvo uždėtas orderis nesiartinti prie jo ir prie vaiko, nebent su socialinių darbuotojų priežiūra.

Panikos atakos, ašaros, bemiegės naktys,klausimai galvoje kaip dabar pamatysiu vaiką, o dieve kaip buvo baisu-juk jis mane paliko visiškai vieną-be namų, be vaiko,atėmė brangiausią turtą ką turėjau! Policija paleido su sąlyga, kad grįšiu į policijos nuovadą po 3 mėn, o kol vyksta tyrimas apie tai nekalbėti ir netrukdyti. Buvau inkriminuojama kaip didžiausia kriminalistė ir nusikaltėlė! Neva aš puoliau vaiką su vyru!

Mano mama nusprendė paskambinti anytai ir paklausti kas čia darosi, tai ji tepasakė “Taip jai ir reikia!!atėjo čia ant gatavo ir dar jai viskas negerai!!!!”ir padėjo ragelį.

Ačiū dievui, turėjau vieną draugę, pas kurią nuvykau traukiniu, kad susivokčiau kas čia įvyko ir susidėliočiau planą ką toliau daryti ir kaip kovoti, kad pamatyčiau dukrą. Po savaitės kiek nurimus, numetus svorio iš streso, grįžau į savo miestą ir ėjau į savivaldybę, nes likau be namų! Kad man kuo skubiau reikalingas laikinas būstas. Dienos bėgo, miegoti negalėjau, privalėjau suimti save į rankas. Susiradau darbą, nors panikos atakos neapleido, verkiau KIEKVIENĄ DIENĄ, negalėjau nustoti galvoti apie vaiką. Atrodė, kad kažkas išplėšė širdį, atėmė rankas, nupjovė kojas…prisiekiu, patikėkite, šito jausmo nesupras niekas, kol nepatyrė savo kailiu…o kas turi vaikų supras,koks tai begalinis skausmas ir kančia…nemoku paaiškinti…net mamai sakiau:” mama, mane jau geriau būtų kas nors užmušęs..” man sviro rankos, buvo momentų, kai lankė blogos mintys, darbe ašaros bėgo upeliais, bendradarbiai išsigandę kas su manim vyksta guodė ir nešė vandens…pati nesupratau kaip einant iš darbo namo kritau prie šviesaforo, nematydama kelio per ašaras, atrodė - aš pasiduodu…bet supratau, kad turiu stengtis! Turiu stengtis dėl jos! Dėl savo mažytės, dėl savęs!!!! Juk tai dar ne pasaulio pabaiga, tai loterija! Gal tai karma, gal kas, bet mane išgelbėjo, nuo tokio žmogaus! Pamoka visam gyvenimui, nenumori ranka į raudonas vėliavas ir klausyti SAVĘS. Nesiaukoti dėl vaikų! NIEKADA!!! Jūs niekada nežinot, kas vyksta už uždarų durų..o labiausiai mane stebina žmonių/giminių abejingumas….”laimonėlis net musės nenuskriaustų..” o man taip ir norisi pasakyti “ vargšeliai jūs, man jūsų nuoširdžiai gaila, juk ne jūs gyvenot su žmogum, ne jūs buvot santykiuose…” ir jie net nežino, kad mano vyras sėdėjo kalėjime….‍♀️‍♀️ absurdo komedija. Jau antras žmogus nukenčia nuo šios šeimos!

Po 3+ mėn byla buvo uždaryta. Tyrimas nutrauktas. Turėjau nemažai įrodymų ir greičiausiai patikrinę vyro seną bylą, kai bandė šūdą suversti buvusiai draugei, o dabar ir man-suprato, kad kaltinimai nieko verti…beje susisiekiau su jo buvusia drauge ir sužinojau tik viena - praktiškai mes abi gyvenom tą patį gyvenimą, tik ji nenorėjo santuokos ir pabėgo nuo visos jo šeimos. Ir labai greitai susirado kitą auką-,t.y- mane, nes padariau žmogui didelę paslaugą…taip daro visi narcisistai…o aš esu ir būsiu tai šeimai pati blogiausia, ne “jų lygio” ir kalta dėl visų įvykių, nors viskas kartojasi kaip užburtas ratas, nes šventai žinau, problema yra ne su manim, o su jais…manau tai pasikartos ir 3 kartą ir mano vyras niekada nebus laimingas, nes jis negali progresuoti kaip žmogus,kadangi yra priklausomas nuo mamos žodžio….

Beje, 13 d Gegužės buvo suplanuotas susitikimas su dukryte ir buvo sutarta su socialine, jog mano sesuo paims vaiką. Atvykus vyro mama atsisakė perduoti vaiką, kažką rėkavo, kad “neprivalau aš tavęs laukti” “ji tavęs bijo” , “aš tau jos neduosiu” “tu tik savęs žiūri” ir kitokie pasakymai. (Taip, taip, ji jau virš trijų mėnesių palikus savo vyrą Lietuvoj gyvena su sūnum), kam tas vyras kai yra sūnus ‍♀️

Man pasirodžius ir paklausus kas čia vyksta, duokit man mano vaiką ji toliau ardėsi. Išsitraukiau telefoną, kad turėčiau įrodymą kaip draskosi, ji griebė lupti man iš rankų,(įraše puikiai matosi). Pasakiau, kad jűs neturit teisės atimti mano telefono. Pasiėmiau, tašytę, vaiką ir išėjau link taksi. Be to, ji atsisakė perduoti man vežimą. Gražiai paprašiau kelioninio, o ji man kažką “aš čia nevaikštinėsiu dabar į garažą”.

Nuvežus mergaitę vakare atgal tėčiui, jis praktiškai prisipažino, specialiai man iškvietęs policiją!!! Specialiai!!! Sako kažką “Tai jūs man su mama norėjot policiją iškviest…” ir viskas pasidaro aišku! Žmogus gelbėjo savo kailį, norėdamas antrą kartą išgelbėti savo kailį!

Dabar viską perkračius galvoj,suprantu, tokie įvykiai, kaip ir ligos ar mirtis, mūsų nesirenka….aš nepasiduosiu. Pažadu! Dėl jos.

Nieko nenoriu, tik gyventi dėl savęs, ir dėl dukrytės. Ramybės. Harmonijos. Po tokių išpuolių, manau visos moterys prarastų pasitikėjimą vyrais…bet gyvenimas ne tik apie baltą. Tai kartu ir apie labai juodą. Ir labiausiai gaila, kad šitoj situacijoj, gelbėdamas savo subinę, jis pakenkė tikrai ne man. Jis pakenkė SAVO DUKRAI. Kai ji užaugs, įdomu ką jis jai papasakos “dukryte, iškviečiau mamai policiją, kad mama nepaskambintų pirma ir aš nenukentėčiau”????!!!

Ir tai dar ne pabaiga…laukia mediacija, skyrybų procesas ir tas faktas, kad teks tą žmogų matyti dar ilgai ilgai…juk turime bendrą vaiką…ir kaip su tuo pačiu žmogumi gali sukurti šeimą, o paskui taip stipriai nekęsti? Kaip galima ignoruoti red flags santykiuose?Wow…

Nelinkėčiau to jausmo patirti nei vienam. Ypač mamoms, kurios turi vaikų…prisiekiu, tai buvo baisiausias jausmas pasaulyje….juk mūsų vaikai, yra tarsi mūsų kūno dalis…iš manęs gali bandyti atimti vaiką, bet niekada neatims buvimo mama!Niekada! Aš myliu savo mergytę labiau už viską pasaulyje. Ir jei reiktų, prisiekiu-paaukočiau gyvybę. Man niekas nebaisu! Aš kovosiu! Kiek tik reikės. Jei tik reikės!

Tikiuosi jiems už tai ką man padarė ir vis dar tenka iškęsti niekada neatlėgs sąžinė…